Jei dar neskaitėte mano ketvirtos dienos įspūdžių važiuojant iš Vilniaus link Europos centro, būtinai paskaitykite juos pirma, o dabar – pirmyn į penktą dieną.
Toliau… Kažkur “į niekur”…
Atsikėlęs ryte su kavos puodeliu stovėjau aš rimtu ir susirūpinusiu veidu mąstydamas kuria kryptimi judėti toliau. Slovėnija man patiko savo gamta, keliais ir maistu. Orų prognozė ir vėl griovė mūsų planus judėti į vakarus link Slovėnijos pajūrio kur pailsėję judėtume link planuotos Čekijos grožybių. Žiūrėdamas orų prognozes supratau, kad ir šį kartą reikės improvizuoti. Su šia žinia kreipiausi į bičiulį su klausimu apie tokias likimo išdaigas. Ar linkęs jis priimti su taika tai, kas duota iš viršaus ir kapituliuoti, o galbūt stos į nuožmią kovą su aukštesnėmis jėgomis ir kausis iki paskutinio peršlapusio siūlo ant kūno?
Vaizduotė pas Michailą yra ne prastesnė nei mano. Pažiūrėjęs kažkur „į niekur“ po reikšmingai išlaikytos pauzės atsigręžęs į mane jis tarė: „…aš pasiryžęs eiti Jūsų keliu, pasitikėdamas…*#@.. Jumis ir Jūsų išmintimi ..%@~\*…“. Taip buvo nuspręsta važiuoti dar kartą kitur nei buvo planuota prieš tai. Ir kelias tas vedė… į Kroatiją. Susikrovę savo mantas mes atsisėdome ant savo žirgų ir, kol dar nepradėjo lyti, pajudėjome link Kroatijos pajūrio į Europos pietus, kur meteorologai eilinį kartą žadėjo saulėtą ir šilta orą.
Kelias link Adrijos jūros niekuo įdomiu nepasižymėjo. Važiavome greitkeliu, o tai romantikams garantuoja nuobodulį ir nuovargį. Tačiau, tą dieną toks ir buvo mūsų planas, nes mums reikėjo spėti iki pajūrio tam, kad vakaras būtų geresnis nei tiesiog geras. Tikslas buvo įsikurti prie jūros ir turėti laiko ramiam pasivaikščiojimui ir pasimėgavimui esančia ramybe.
Jūra…
Ir štai horizonte pasimatė JŪRA. Tai buvo kaip dykumos pabaiga. Asfalto ir betono dykumos pabaiga. Mes leidomės link pajūrio vis su didesniais emociniais krykštavimais ir džiaugsmu. Kroatijos pakrantėje buvo ženkliai šilčiau nei važiuojant Slovėnija. Tas dar labiau pagerino nuotaiką. Pajudėjome vienu iš gražiausių moto maršrutu – Kroatijos pakrantės kelias E65.
Deja, bet euforija po truputėlį blėso, nes toks žmogaus autonominis organas kaip „skrandis“ davė tvirtą ženklą, jog jam reikia ypatingo dėmesio. Taip teko susikoncentruoti ties poilsio ir maitinimo vietos paieška. Maisto radome greitai, o pigios nakvynės neaptikome. Visur kainos svyravo nuo 70 iki 120 eurų. Bet, kaip sakoma, „karas karu, o pietūs pagal tvarkaraštį“. Ramiai sėdėdami šalia pakrantės pabaigėme savo trapezą ir niekur neskubėdami ėmėmės nakvynės paieškų.
Mūsų reikalavimai kainai buvo iki 40-50 eurų už abu. Besiblaškydami siauromis gatvelėmis ir ieškodami nakvynės sulaukėme gero riebaus lietaus! Bet tai būtų menkniekis, nes lietaus gaudavome ir anksčiau. Tačiau, tą vakarą lietų pakeitė audra su liūtimi. Teko slėptis į prekybos centro požeminį parkingą ir bookingo pagalba ieškotis šilto sauso guolio. Radome už 45 eurus visą antrą namo aukštą. Ten jau važiavome su puikia nuotaika ir pilnu maišu užkandžių prie „šio bei to“.
Karas karu, o pietūs pagal tvarkaraštį.
Vakaras, audra ir meilė
Įsikūrėme labai gerai, o taip pat ir puikiai praleidome vakarą. Michailas sustiprinęs savo kūną stebuklingu „nektaru“ visgi išreiškė norą stoti į kovą su audra! Nusileidome prie jūros kranto. Ten, turėdamas privilegiją, jog greičiausiai niekas nesupranta rusiškai, Misha visu balsu išreiškė viską, ką galvoja apie audrą ir dar daugiau nei kad įmanoma sugalvoti. Ir tik po to, kai konstatavo savo pergalę, nurimęs patraukė link turistams skirtų pelėkautų – suvenyrų parduotuvių.
Tą patį vakarą Michailo gyvenime įvyko trumpiausias istorijoje romanas trukęs vos dešimt minučių. Įėjęs į vieną iš parduotuvių Michailas pasikeitė ne tik veide, bet ir visa savo stovėsena! Tapo aukštesnis, platesnis ir visai nebaikeriškai mielas. O gi krito jam į akį mergina (pardaveja). Nežinau kokia kalba jis su ja kalbėjo, bet šį kartą manęs pagalbon nekvietė ir visas prekes aptarinėjo išskirtinai tik tik su JA. Išėjo Misha ne tuščiomis rankomis. Link namų ėjo nešinas brangaus vietinės gamybos likerio ir sustingusia kvaila šypsena. Po to man prisipažino, jog šita mergina jam labai gyvai priminė jo studentijos laikų aistringą meilę. Motokelionėse taip pat atrandi ir praeitį.
Motokelionėse taip pat atrandi ir praeitį.
No Comment