Slovėnija. Kalnai, miškai ir…
Jei dar neskaitėte mano trečios dienos įspūdžių važiuojant iš Vilniaus link Europos centro, būtinai paskaitykite juos pirma, o dabar – pirmyn į ketvirtą dieną.
Išaušo kita diena Slovėnijoje. Lauke lijo. Misha buvo nusiteikęs pesimistiškai, o aš – karingai. Apsirengęs šiltesnius drabužius ir lietaus aprangą išsiruošiau važiuoti apžiūrėti Slovėnijos kraštą, na o Michailas, numatydamas liūdną dienos eigą, visgi nugalėjo savo nenorą šlapti ir paskubomis pajudėjo paskui mane. Taip mes trejetą valandų važiavome lyjant lietui link vakarų. Bet „…einančiam keliu visada nusišypso sėkmė”.
Arčiau pietų netikėtai išsisklaidė niūrus debesis ir nušvito pačiame zenite esanti saulė. Oras pasidarė tyras ir skaidrus su tuo pačiu metu kylančiais nuo žemes garų debesėliais. Kalnai ryškiai žalios spalvos dvelkiantys visiška ramybe. Net už kelių kilometrų esančių avių garsai buvo girdimi taip, lyg būtų visai šalia. Oras kas pusvalandį vis labiau šilo. Kelias sausėjo, o tai leido pasimėgauti greitesniu važiavimu vingiuotais kalnų keliukais. Kas be ko, o kartais negaliu susilaikyti nuo tokio važiavimo teikiamo malonumo. Kuo aukščiau kilome į kalną, tuo dažniau stodavome įamžinti nuostabią mus supančią gamtą fotoaparatu, vaizdo kamera ir savo sąmone. Michailo veidas švytėjo laime ir padėka už tai, kad ryte nusprendėme važiuoti net ir lyjant lietui.
…einančiam keliu visada nusišypso sėkmė
Toliau važiuodami pakilome į kalno viršūnę kur šiek tiek pailsėjome. Nusprendėme leistis kitu keliu nei pakilome. Kelio pradžia buvo puiki – apynaujis asfaltas ir vingiai. Bet už kelių kilometrų kelio danga pasikeitė i žvyrą. Mūsų baikai yra 100% plentiniai ir dar prie to su 100% plentinėmis padangomis. Taigi, kilo klausimas – ku daryti? Ar apsisukus važiuoti atgal? O gal judėti pirmyn į nežinią link nuotykių. Kas kas, o nuotykiai Michailui kaip katinui valerijonas. Man buvo duotas tvirtas ženklas “POECHALI…” ir mes pajudėjome žemyn link civilizacijos.
Mano navigacija rodė važiavimą apie 30 km miško žvyrkeliu. Važiavome lėtai ir atsargiai besijuokdami iš esančios situacijos. Važiuojant valandą laiko nesutikome nei vieno automobilio. Aplink vien miškas ir tai geresnė, tai blogesnė kelio danga. Kartais buvo atkarpos su vandens korozijos išgraužta kelio danga, o kartais – pakankamai stambia skalda. Prisiminiau, jog dar prieš šią išvyką kažkas minėjo, jog čionai yra meškų.
Važiavau pirmas, nes taip Michailas (važiuodamas gale) būtų meškom lengviau pasiekiamas grobis nei aš, ir mano šansai išsigelbėti būtų didesni. Būdamas tikru draugu ir rūpindamasis Michailu visa tai jam paaiškinau per radijo ryšį. Jis įvertino savo pozicijos svarbą šioje situacijoje ir paprašė atsitikus blogiausiam įmanomam scenarijui gerai pasirūpinti jo žirgu ir šeima.
Taip po kelių valandų pasiekėme civilizaciją – asfaltuotą kelią ir maistą. Parvažiavę iki motelio skyrėme laiko pasiruošimui kitos dienos važiavimui ir buvusios dienos įspūdžių aptarimui.
Nuostabi diena buvo – daug juoko, įtampos, šiek tiek nerimo, šalčio ir šilumos. O tai tik 4 motokelionės diena !
No Comment