Slovėnija…
Jei dar neskaitėte mano antros dienos įspūdžių važiuojant iš Vilniaus link Europos centro, būtinai paskaitykite juos pirma, o dabar – pirmyn į trečią dieną.
Rytas, o tiksliau vidurdienis, buvo labai geras. Atsikeliame išsimiegoję. Atsigėrus po kelis puodelius kavos ir arbatos neskubant susiruošėme link kitos nakvynės vietos. Šiame hostelyje mus su malonumu paliktų, bet savaitgaliui buvo visos vietos rezervuotos. Savininko pagalba mes radome kitą nebrangią buveinę su geru parkingu ir labai geromis sąlygomis už mažą kainą.
Nešdamas savo daiktadėžes ir priėjęs prie motociklo pamačiau nuostabų vaizdą – šalia mano plieninio žirgo buvo kako krūva ! Michailui rodydamas prieš akis esantį “faktą” su džiaugsmu patvirtinau, jog mano motociklas – tikras žirgas ! Šis vaizdelis priminė man vieną anekdotą…
Augo neturtingoje šeimoje du vaikai – dvyniai. Vienas pesimistas, o kitas – optimistas. Kasmet gaudami vienodas dovanas pesimistas vis likdavo nepatenkintas. Ilgai tėvai suko galvą, ką nupirkti dovanų. Atėjo gimtadienio diena. Pesimistas atidaręs savo dėžė rado ten brangų, gražų medinį arkliuką supuoklį. Pažiūrėjo, pajudino… ir besigraudindamas sako: “…hmm, vot tai dovana. Arkliukas…, medinis…, netikras…” Optimistui atidarius savo dovanos dėžę nušvito akys. Dėžėje jis rado arklio mėšlo krūvą. Su džiaugsmu optimistas sušuko: “…o pas mane tikras, gyvas arklys, tik šiuo metu kažkur pabėgo…”. Gal taip yra ir gyvenime ?
Lietus…
Taigi, su savo žirgais pajudėjome link kitos mūsų nakvynės vietos. Tokiu kraustymo metu yra viena blogybė – sugaištama nemažai laiko susirinkti ir vėl išsikrauti daiktus. Dėl to išvažiuoti pasivažinėti pavyko jau tik po pietų. Dar prieš išvažiuojant Michailas perspėjo mane, jog mes lenktynes su lietumi pralaimėjome, ir kad tikrai lis. Bet mano orų prognozės programa rodė kitaip.
Pasivažinėjome Mariboro apylinkėse ir apsilankėme keliuose kaimeliuose. Ir ko labiausiai nenorėjome – patekome į lietų. Michailas buvo teisus, lietus mus pasivijo. Bet kaip sakoma pralaimėtas vienas mūšis dar nereiškia, jog bus pralaimėtas karas. Subjurus orui buvome priversti susirasti kavinukę kur galima išgerti karštos kavos ir užkąsti. Tokia užeiga, kaip ir turi būti keliautojui, greitai atsirado. Savininkas mus pasikvietė su mocais įvažiuoti i savo uždarą kiemą ir ateiti pietų. Valgėme namines dešreles, gėrėme naminę girą ir klausėmės šeimos istorijos. Buvo skanu ir jauku. Apžiūrinėdamas interjerą pastebėjau salėje kabantį ženklą – „jokio WiFi, prašome kalbėtis tarpusavyje“. Deja, bet šiais laikais toks ženklas jau yra aktualus ir draugų ir šeimos terpėje.
pralaimėtas vienas mūšis dar nereiškia jog bus pralaimėtas karas.
Lietui nurimus pajudėjome link Mariboro, link laikinų namų. Pakeliui užsukome į parduotuvę ir kas be ko nusipirkome paskanauti skirtingų produktų, tokių kokių nėra pas mus. Vakaras buvo sotus ir pažintinis. Nusprendėme dar 2-3 dienas praleisti Slovėnijoje. Sekančią dieną pakilti į kokį vieną kitą kalną, o po to pajudėti prie jūros. Labai ilgėjomės saulės vonių ir šiltos jūros.
No Comment