Jei dar neskaitėte mano pirmosios, antrosios ir trečios dienos įspūdžių važiuojant iš Vilniaus link Latvijos pajūrio bei po to link Estijos, būtinai paskaitykite juos pirma, o dabar – pirmyn į ketvirtą dieną Sarema saloje!
Diena prasidėjo plačia šypsena… Kaip tyčia aš ir du vokiečiai pabudome tuo pačiu laiku ir susitikome prausykloje. Abu jie buvo gražiai ir sveikai patinę, rausvais žandukais ir labai susivėlę. Aš atrodžiau taip pat. Taigi, atsigėrėme rytinės kavos ir išsiskirstėme savais keliais, nes susikalbėti skirtingomis kalbomis jau nepavyko…
Šį kartą turėjau numatęs kelias lankytinas vietas: Panga skardį ir vėjo malūnų muziejų bei dar degalinę, kurių saloje tebuvo viena ar dvi. Sarema saloje būkite dėmesingi kuro kiekiui bake! Atėjo laikas pajudėti iš vietos bet… mano motociklas neužsivedė. O jei tiksliau, buvo nusilpęs akumuliatorius. Na, kaip sakoma, „…žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“. Pasidaręs dar vieną puodelį kavos geresniam mąstymui prisėdau savo mažoje terasoje priešais mocą ir pradėjau meditaciją. Prisiminiau aš vieną nutikimą Kroatijos saloje…O buvo viskas taip…
…žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Apie nutikimą Kroatijos saloje.
Kartą su bičiuliu Tomu keliaujant po Kroatiją atsidūrėme Hvar saloje (ačiū Tomai). Didelė ir graži sala! Ir vieną vakarą (apie 23 val.), po pasisėdėjimo Vrboska miestelio kavinukėje, atėjo laikas važiuoti miegot. Mano bičiulis apsistojo pas savo gerai pažįstamą kroatą, o man, mėgstančiam gamtą ir nedideles išlaidas, parekomendavo už kelių kilometrų esantį įdomų kempingą.
Taigi, man reikėjo balnoti savo žirgą ir judėti link apartamentų palapinėje. Kai aš jau buvau pasiruošęs važiuoti, mano motociklas nusprendė nevažiuoti. Jį bandant užvesti pradėdavo kvailioti apšvietimo prietaisai. Tomui pasikalbėjus su vietiniais jaunuoliais paaiškėjo, jog Hvar saloje nėra moto serviso ir motociklą reiktų kitą dieną kelti į žemyną. Šita idėja buvo labai prasta dėl didelių laiko ir piniginių sąnaudų.
Paeksperimentavau su priverstiniu apšvietimo atjungimu ir motociklą pavyko užvesti. Su priekyje važiuojančio kroato pagalba pasiekiau kempingą. Tą vėlų vakarą nuėjau miegoti ir tiek, o kitą dieną iš pat ryto ėmiausi remonto darbų. Buvo aišku, jog yra kažkas blogai su elektros instaliacija. Turint omenyje, kad servisas tolokai, nusprendžiau ardyti motociklą čia pat, prie palapinės.
Pačiame remonto įkarštyje, kai jau buvo nurinktas visas kairysis šonas, iš
už nugaros išgirdau moters klausimą – kokios problemos ir ar gali man kaip nors padėti ? Būdamas labai užimtas, bet mandagus privalėjau pabendrauti. Pasisukęs į ją žvilgsniu atsirėmiau į nuogą, gražia vokišką krūtinę. Tas įdomus kempingas – tai NUDISTŲ kempingas. Ar ji buvo su kelnaitėmis net nežinau, nes negalėjau sau leisti blaškytis dar labiau dėl esamos prioritetinės užduoties – motociklo remonto.
Apsimetęs, jog man tokis vaizdelis įprastas, atsakiau, jog viskas yra OK ir nuardytas vienas moco šonas – yra normali mototurizmo situacija. Mano valingumo ir loginio mąstymo dėka motociklas buvo sutaisytas. P.S. gedimo priežastis buvo netinkamų (galingesnių) lempučių naudojimas. Dėl pastiprintos lempučių galios (virš 55 W) neatlaikė laidų jungtis ir jai pradėjus kaisti įvykdavo srovės nutekėjimas į kitus laidus.
Taigi, šį kartą Estijoje ir vėl kaip tada (būnant saloje ir taip pat kempinge) žiūrėjau aš į savo žirgą su meile ir viltimi… ir atėjo man geniali mintis – atjungti šviesas. Taip buvo minimizuotos elektros sąnaudos. Baigęs gerti kavą ir atjunges šviesas dar kartą paraginau jį užsivesti, ir jis – užsivedė! Ką gi, supratau, kad dabar kiekvienas mano sustojimas gali tapti nuotykiu. Tą turėdamas omenyje išvažiavau.
Panga skardis
Pirma lankytina vieta buvo Panga skardis. Panga skardis nėra labai aukštas ar uolėtas bet kažkas jame yra, sudaro įspūdį. Gal tai todėl, kad sala neturi ne tik kalnų bet ir aukštesnių kalvų. Visa sala – tai plokštuma su pievomis ir miškais. Ir tokiame kontekste atsidūrus 22-jų metrų aukštyje, tai palieka įspūdį. Tikrai verta dėmesio vieta. Be abejonės, man labai pasisekė, kad tuo metu aš ten buvau visiškai vienas, ir tai dar labiau sustiprino teigimas emocijas. Šioje vietoje galima užtrukti ne vieną valandą, jeigu turite apie ką pamąstyti. Neatsimenu kiek laiko ten buvau… tai vieta, kur užsimiršti. Gal todėl ten yra pastatytas saulės laikrodis ? Tam, kad ji pamačius pabusti ir grįžti į realybę?
Etnografinė sodyba
Važiavau toliau… Pasukdavau nuo pagrindinio kelio į šalutinius tyrinėdamas aplinką. Kai kur buvo įdomu, nes atrasdavau seną malūną, bažnyčią ar sodybą, o kai kur – tarybinių laikų liekanos – sugriuvę sandėliai, garažai. Taip klaidžiodamas netyčia patekau į etnografine sodybą. Ir vėl aš buvau vienintelis lankytojas. Pirmą pusvalandį vaikščiojau visiškai vienas. Pagalvojau, jog persikėliau į praeitį ir tik tuomet, kai iš vieno ten esančio namelio išėjo moteris, grįžau i realybę. Tai buvo šios sodybos administratorė. Ji maloniai man papasakojo apie kadaise čia gyvenusį savininką ir apie estų istoriją. Jos teigimu, estai – tai Lietuvių palikuonys. Vikingai nebuvo apgyvendinę Estijos žemyno dalies. Yra faktų, jog gyveno šiose salose, bet ne žemyne. Nesidomėjau šių faktų tikrumu, man tinka toks
istorijos variantas.
Judėdamas savo trobos link sustojau dar vienoje lankytinoje vietoje. Ten išeksponuoti seni rakandai ir keli malūnai. Taip pat yra suvenyrų ir galimybė pavalgyti, ką ir padariau. Pasikalbėjome su darbuotoja apie nelengvą gyvenimą saloje ir apie vis didėjančią komercijos įtaka žmonėms. Manau, ji buvo nusivylusi ir pavargusi. Aš dar „atradau“ naują jaučių rūšį! Tai toks raudonai rudas ar rudai raudonas didelis pūkuotas ir, spėju, švelnus veršiukas. Kodėl tik spėju? O snukutis pas veršiuką yra jautuko, dėl to prieiti iš šono paglostyti nedrįsau. Tik kailio konsistencija liko neidentifikuota.
Kuressaare
Kuressaare – tai salos administracinis miestas. Nedidukas, tvarkingas, švarus ir garsėjantis viduramžių pilimi. Tai XIV a. vyskupų pilis-tvirtovė, kuri yra viena geriausiai išsilaikiusių tvirtovių Baltijos šalyse. Šimtmečiais ją saugojo „aukštuoju germanu“ pramintas masyvus pilies bokštas niekada priešų neįveiktas. Pilyje įkurto muziejaus ekspozicija supažindina su Sarema istorija ir gamta. Dar viena įdomi vieta – kavinė sovietine tematika. Kas atsimena tuos laikus, gal bus įdomu pabūti tokiame interjere. Pakrantėje taip pat yra takai pasivaikščiojimams.
…link Lietuvos
Grižus į kempingą turėjau pasiruošti rytdienos išvažiavimui link Lietuvos. Tam daug laiko nereikia, bet daiktus teko perdėlioti, nes kai ką nusipirkau, o kai ką suvartojau. Vakarą praleidau vienas, pasivaikščiodamas kempingo apylinkėmis ir pasėdėdamas terasoje su kava. Ryt nusprendžiau keltis anksčiau tam, kad per dieną nusigauti iki namų o tai apie 700 km. + dar nežinia kiek laisvės suteikiančių kilometrų…
No Comment