Jei dar neskaitėte mano pirmosios dienos įspūdžių važiuojant iš Vilniaus link Latvijos pajūrio, būtinai paskaitykite juos pirma, o dabar – pirmyn į antrąją dieną!
Antroji diena. Latvijos pajūrio kempingas – Estija.
Rytas. Šviesus, šiek tiek drėgnas ir šaltokas, bet su kylančia saule, kuri rugsėjo mėnesį dar gerai šildo savo spinduliais. Taigi, šiek tiek palakstęs basomis vėsia ir rasota žole, nusiprausiau ir atlikęs kitus darbus susiruošiau judėti toliau link Estijos, Sarema salos. Didžioji kelio dalis iki pat Pernu driekėsi palei jūrą, kuri iš tikro labiau panaši į mūsų marias ar dideli ežerą. Labai daug prieinamų vietų prie vandens ir aikštelių, kur galima sustoti pailsėti ar užkąsti kokį „sumuštiaką“ ar šokoladuką.
Kelias nėra greitas, bet įdomesnis nei magistralė Vilnius – Panevėžys ar Vilnius – Klaipėda. Važiuodamas iki Pernu tiesiog mėgavausi savo sielos ramybe, geru saulėtu oru ir savo plieniniu žirgu, kuris buvo žvalus ir sveikas.
Pernu ir apmąstymai apie sotumo jausmą
Pernu lengvai pravažiuojamas miestas. Man pasirodė visai nedidukas ir tvarkingas. Jokių lankytinų vietų Pernu apylinkėse neieškojau, nes prioritetas buvo nusigauti į Sarema salą ir spėti iki sutemų rasti nakvinės vietą. O kiek tam reikia laiko – neįsivaizdavau. Neįsivaizdavau, nes mano laisvės troškulys nepraėjo ir aš nežinojau, kokiu keliu ir kiek laiko važiuosiu iki kelto, kiek laiko užtruks perkėla i salą, nežinojau kokia ten situacija rugsėjo mėnesį su apgyvendinimu.
Pernu sustojau prekybos centre tik tam, kad pavalgyti ir nusipirkti baterijų prožektoriui. Sunku džiaugtis laisve kai skrandis tuščias. Labai sujaudino ir pradžiugino estų požiūris į motociklistus. Parkingo aikštelėje yra atskiros, ryškiai sužymėtos ir patogiose vietose įrengtos motociklų stovėjimo zonos. Prekybos centras išsiskiria tik iškabomis kita kalba. Visa kita taip pat kaip ir pas mus. Prekyba visur vienoda, viskas optimizuota pelnui ir nieko naujo kol kas niekas nesugalvojo.
Pavalgęs pajudėjau iš Pernu. Gerai yra važiuoti pilnu skrandžiu. Būni ramesnis ir dar labiau laisvesnis, drąsesnis ir saugesnis. Važiuodamas plentu Pernu – Talinas pamąsčiau, kad būdamas sotus ir tingus galiu užmigti. Todėl pasukau i kairę turėdamas tikslą „nupjauti kampą“ ir važiuoti spalvingesniu maršrutu. Važiavau siaurais keliukais tarp pelkynų ir apleistų kaimelių…
Kai „nupjauni kampą“
Važiavau vos ne krūmynais ir, atvirai pasakius, man toks „spalvingumas“ nepatiko. O tuo labiau sotumo jausmas, kaip ir turi būti, laikui bėgant išblėso, o pakelėse nesutikau nieko, kas man duotų bent kokį ženklą apie artėjančią galimybe pavalgyti. Tokiais atvejais labai praverčia sauso maisto atsargos. Tai jau supratau iš praeitų kelionių ir visuomet išvažiuojant net vienos dienos ilgesniam pasivažinėjimui paimu lengvų užkandžių. Tai gali būti sausainiai, šokoladas ir t.t. Bet kas, kas negenda ir turi energetinės vertės. Tokios atsargos man dažnai praverčia ir suteikia galimybę nuvažiuoti daugiau kilometrų.
Sustojus užsipilti kuro vidutiniškai užtrunkama apie 20 min. O ką jau kalbėti apie pavalgymą. Keliaujant motociklu labai svarbu neprarasti laiko pojūčio “šviesu/tamsu“ sąvokoje. T.y. jausti laiko tėkmę taip, kad nereikėtų staiga jo „vytis“. Neretai būna kai važiuoja grupės, važiuoja, sustoja kas kokiam reikalui ir vėl toliau važiuoja, o apie 17-18 val. suvokia, kad prarado laiką, kuris turėjo būti skirtas įveikti tam tikrą kelio atkarpą, ir todėl nespėja iki sutemų į nakvynei numatytą vietą. Tada atsitinka viena iš galimų blogybių – važiavimas virsta mechanine veikla. Dingsta laisvės pojūtis ir atsiranda įtampa. Atsiranda ir didesnė rizika nes skubama.
Važiavimas grupėse
Važiuojant grupėmis labiausiai nukenčia silpnesni jos nariai. Jiems tenka važiuoti paskui labiau patyrusius sau nesaugiu greičiu. Važiuoti ties savo galimybių riba. O tai labai rimtas pavojus ir mažai kas apie tai susimąsto. Todėl labai svarbu kas yra grupės vedlys. Kiek šis žmogus turi kelionių patirties, kiek sugeba pajusti kiekvieno iš esančių grupėje fizinę būklę ir kiek gali įvertinti kiekvieno individualias greičio galimybes. Ar jam prioritetas visos grupės saugumas, ar galbūt asmeninis poreikis greičiau pavalgyti ar sušilti?
Jeigu pajutote, kad jus verčia važiuoti ties jūsų galimybės riba – sustokite! Sustokite ir susitarkite su visa grupe dėl važiavimo greičio. Jeigu nepavyko – nekonfliktuokite, sutarkite kokiame taške jūs vėliau susitiksite važiuodami iš paskos atskirai nuo grupės sau priimtinu saugiu greičiu. Geriau jūs neatsigersite su visa kompanija kavos, bet per papildomas 20 minučių saugiai pasieksite dienos numatytą kelionės vietą. Visada patys spręskite, koks greitis jums yra tinkamas ir koks kelias jums yra saugiai įveikiamas.
Kelionė – tai ta vieta, kur išnaudoji tuos įgūdžius, kuriuos įgijai iki jos. Čia aš kalbu apie motociklo valdymą. Kelionėse yra daug papildomų faktorių ir veiksnių, kurie įtakoja važiavimo saugumą. Čia jau ne vieta mokytis ir eksperimentuoti. Mokymuose ar savaitgalio pasivažinėjamuose – eksperimentuokite, stebėkite kitus, tobulėkite. Bet tai jau kita tema, kuriai turi būti skiriama daug laiko ir informacijos. Taigi grįžtu prie motokelionės…
Perkėla su šviesa tunelio gale
Atvykęs prie perkėlos nustebau kiek mažai transporto laukia kelto. Pasivaikščiojau ir pamankštinau kojas, į galvą dingtelėjo tokia nerami mintis – ar nebus pasibaigęs turizmo sezonas Sarema oazėje? Automobilių nėra, autobusų nėra, žmonių nėra..? O gal ten nėra kas veikti? Ir čia, mano džiaugsmui, privažiavo kitas motociklistas. Pirma ką padariau, tai pasižiūrėjau kokios šalies motociklo numeriai. Valio! Estas, vietinis! Man atsirado šviesa tunelio gale. Supratau, kad mano nežinia tuoj pavirs žinojimu kas manes laukia ar nelaukia kitame krante. Pasikalbėjęs su estu nusiraminau, jog viskas visur „Happy“ ir jis net palydės mane iki nakvynės vietos.
Ok, laukiau kelto ir kada gi atsidursiu kitame krante. Keltas geras, komfortiškas. Galvoju, kad vasarą, kaip ir kitose šalyse, motociklai į ji telpa visada. Beveik visur dažniausiai motociklistai įleidžiami pirmi ir visuomet yra jiems vietos šalia kelto borto šono. Persikėlus lėkiau paskui visai nestabdžiuojantį estą. Sako, kad kuo šiauresnė tauta, tuo greičiau mėgsta lakstyti su mocais. Įdomu kodėl? Gal šiauriečių smegenų biochemija kitaip veikia baimės signalų perdavimą ar yra kiti fiziologiniai faktoriai?
Pagaliau Sarema sala!
Sarema salos pradžioje – lygumos ir miškai. Kelias labai geras ir greitas. Automobilių nėra, na, arba beveik nėra. Su esto pagalba atvažiavau prie vieno didžiausių kempingų. Atsisveikinęs su estu nuėjau apžiūrėti savo sekančios romantiškos nakvynės vietos. Iš tolo mačiau, kad vietų buvo daug, visos kaip iš kelionių katalogo! Palapinių pastatymo plotai prie pat jūros. Visur smėliukas arba žolytė – tiesiog miegas kaip lovoje! Bet priėjus prie įvažiavimo mane pasitiko uždaryti varteliai! Lauke jau temo, o mintyse vėl nekonstruktyvusis “ir vėl PRIECHALI !“
Tada, kaip ir turi būti pas pozityvų keliautoją, atėjo produktyvi mintis “don’t worry be happy“ ir paskubomis pajudėjau link bet kokio viešbučio ar kitos galimos poilsio vietos. Pavažiavęs pora kilometrų pasukau prie prabangaus viešbučio esančio pajūryje. Ten, nuėjęs prie administratoriaus, nusprendžiau visomis savo išgalėmis įkalbėti darbuotoją išduoti savo kompaniją ir pasakyti paslaptį, kur yra veikiantis kitas pigesnis viešbutis, o dar geriau – kempingas.
Mano nuostabai darbuotoja ne tik nesipriešino paviešinti man slaptą informaciją, bet ir savo iniciatyva įsijungė kompiuterį ir surado man netoliese dar veikiančio kempingo telefono numerį! Pati pasiskambino ir paprašė savininko sulaukti mano atvažiavimo. Patikėkite manim, buvau jai nuoširdžiai dėkingas. Lauke jau temo ir man labai norėjosi dušo ir poilsio. Didelis ačiū jai už tą antrą prošvaistę tunelio gale!
Nuvažiavęs į vietą buvau dar kartą tą vakarą nustebintas savininko geranoriškumu ir supratingumu. Man pasiūlė paimti medint namuką be patalynės už palapinės kainą ir pailsėti šiltai ir patogiai. Tą aš ir padariau…
No Comment